Sportas ir dopingas

Dopingu vadinamos vaistinės medžiagos, kurios laikinai sustiprina fizinę ir psichinę organizmo veiklą. Kitaip tariant, dopingai yra įvairių organizmo funkcijų stimuliatoriai. Klinikinėje medicinoje ligonių gydymui tokie vaistai vartojami gana plačiai. Pavyzdžiui, sergant širdies ligomis skiriami medikamentai, stimuliuojantys širdies veiklą; sergant mažakraujyste gydoma kraujo gamybą skatinančiais vaistais; išsekusiam ligoniui duodami baltymų sintezę gerinantys preparatai. Reanimatologija – jauna, besivystanti medicinos mokslo šaka – ištisai remiasi gyvybinių organizmo funkcijų stimuliavimu. Ir tai suprantama. Visai kita padėtis yra sporte. Vartojant panašias medžiagas prieš varžybas arba jų metu, dirbtinai didinami sportiniai rezultatai, panaikinama lygiavertės sportinės kovos galimybė. Žymus prancūzų mokslininkas, tarptautinės sporto medicinos federacijos (FIMS) pirmininkas S. Beru yra pasakęs, kad ,,dopingas – tai naujas socialinis blogis, kuris kaip vėžys gresia pačiai sporto egzistencijai“. Tai ne vien moralinė, teisinė ir etinė problema. Dopingas, dirbtinai stimuliuodamas organizmą, verčia jį neekonomiškai švaistyti energijos atsargas, didina neigiamą fizinio krūvio poveikį, gerokai sulėtina visų funkcijų atsistatymą. Dėl to didėja organizmo pertempimo pavojus, vystosi ligos. Pasitaiko ir dopinginių mirčių atvejų tarp irkluotojų, dviratininkų. Dopingo vartojimo istorija gana sena. Jau XVI-XVII amžiuje Anglijoje ir kitose Europos šalyse arkliams prieš lenktynes duodavo tam tikrų stimuliuojančių vaistų. Tuo pagrindu remiantis net buvo priimti įstatymai, baudžiantys tokioje apgaulėje dalyvaujančius asmenis. Pirmasis vartojęs dopingą sportininkas oficialiai užregistruotas 1865 m. Amsterdame per plaukimo varžybas. Po metų įvyko pirmoji dopinginė mirtis. Tai nepaveikė – sportininkai profesionalai dopingus ėmė vartoti labai plačiai, o šio amžiaus šeštajame – septintajame dešimtmetyje jais pasekė ir sportininkai mėgėjai. Tarptautinės sportinės organizacijos netruko imtis priemonių prieš šią blogybę. 1967 m. Tarptautinis olimpinis komitetas priėmė nutarimą uždrausti bet kokių dopingų vartojimą ir nuo 1968 m. įvesti griežtą dopingo kontrolę. Nuo to laiko visose olimpinėse žaidynėse, o paskutiniaisiais metais ir oficialiose tarptautinėse varžybose griežtai laikomasi šio nutarimo. Dopingo kontrolė atliekama visiems nugalėtojams, o komandinėse sporto šakose – sportininkams, atrinktiems burtų keliu. Jeigu randama, jog sportininkas vartojo dopingą, taikomos įvairios bausmės, kurias nustato Tarptautinis olimpinis komitetas (jeigu tai olimpinės žaidynės) arba tarptautinės sporto federacijos (jeigu tai čempionatai, taurės ar kitos varžybos). Tokiais atvejais anuliuojami pasiekti rezultatai, sportininkas netenka apdovanojimų ir dar gali būti kuriam laikui diskvalifikuotas. Toks pat likimas sportininkų, atsisakiusių nuo dopingo kontrolės. Vystantis farmakologijos pramonei, atrandama vis daugiau dopinginių preparatų, jie vis grynesni, sunkiau surandami organizme. Tačiau kartu tobulėja ir tyrimo metodika: spektrofotometrija, mikrokristaloskopija, dujinė chromatografija ir dar daugelis kitų būdų. Juos pasitelkus ieškomos medžiagos pėdsakai aptinkami net praėjus keletui mėnesių po vartojimo. Todėl medikai, gydydami nuo įvairių ligų aukšto meistriškumo sportininkus, turi labai gerai pagalvoti prieš skirdami vienus ar kitus vaistus. Dabartiniu metu dopingams priskiriamos penkios pagrindinės medikamentų grupės: psichomotorinę veiklą stimuliuojantys preparatai, simpatomimetiniai aminai (kraujotakos ir kvėpavimo centro pailgosiose smegenyse stimuliatoriai), centrinę nervų sis-temą stimuliuojantys preparatai, narkotinės bei skausmą mažinančios medžiagos ir anaboliniai hormonai. Keturių pirmųjų grupių preparatai vartojami prieš pat varžybas arba jų metu, o hormonai gali būti skiriami ilgai ir reguliariai. Jų poveikis organizmui taip pat tęsiasi labai ilgai. Kartais sportininkas jau seniai būna baigęs savo karjerą, o hormonų vartojimo požymiai dar labai ryškūs: medžiagų apykaita sutrikusi, imunitetas susilpnėjęs, raiščius bei sąnarius kamuoja ligos. Matome vyriško tipo moteris, kalbančias storu balsu ir besilankančias pas kosmetologus dėl padidėjusio kūno plaukuotumo, nutukusius, dusulingus atletus, kažkada stebinusius pasaulį rekordais. Taigi neperdedant galima pasakyti, jog kova su dopingais – tai kova už sportininkų sveikatą ir gyvybę, kova už patį sportą. Kiekvienas treneris, sportininkas, teisėjas, nekalbant jau apie gydytoją, turi žinoti, jog dėl vienadienės šlovės neverta aukoti sveikatos ir gyvybės. Tik reguliarios, moksliškai pagrįstos treniruotės, iki galo panaudotos organizmo funkcinės galimybės, platus leistinų fiziologinių atstatomųjų priemonių arsenalas, maistiniai priedai leidžia pasiekti tikrą sportinę pergalę ir pajusti jos džiaugsmą.

Parašykite komentarą