Energijos gamybos būdai

Pagrindinis raumenų energijos šaltinis yra adenozintrifosfatas (ATP). Be ATP raumenų susitraukimas yra neįmanomas. resintezė organizme gali vykti hidrolizes pagalba, iš kreatinfosfato (KF), glikolitiniu būdu (iš angliavandenių), miokinazės reakcijos metu(avarinis resintezės mechanizmas) ir aerobiniu bųdu. Žinomiausias yra ATP rezintezavimas iš KF. Skylant ATP susidaręs adeozindifosfatas (ADF) suaktyvina fermentą kreatinkinazę. Šis fermentas suaktyvina reakciją, kurios metu kreatinfosfatas (KF) padalinamas į kreatiną ir neorganinį fosforą (P). Reakcijos metu išsiskyrusi energija yra naudojama sujungiant ADP ir P molekules į ATP (Wilmore J.,). Taip apibūdinama ATP resintezė. Būtent ATP resintezės pagalba mes sugebame atlikti vienokį ar kitokį fizinį krūvį ir tokių būdu kovoti su nuovargiu. Jeigu nuovargį galima būtų paaiskinti kaip energetinių resursų išsekimą, tai sugebėjimą įveikti nuovargį galima būtų apibrėžti kaip ištvermę.

Šiuo metu yra daug ištvermės klasifikavimų. Vienas tikslesnių – pagal energijos gamybos būdus, kadangi ši klasifikacija grindžiama fiziologiniais procesais, vykstančiais organizme to darbo metu. Pagal mechaninės energijos gamybos būdus dirbančiuose raumenyse ištvermė skirstoma į aštuonias grupes.

Pirma – anaerobinio alaktatinio energijos gamybos būdo ištvermė. Tai sugebėjimas kuo ilgiau tuo pačiu intensyvumu dirbti trumpa darbą, kai ATP resintezė organizme vyksta iš kreatinfosfato be deguodies. Kiti energetiniai šaltiniai čia nelabai reikšmingi. Toks darbas gali trukti nuo 4 iki 10 sek. Ši ištvermė reikalinga bėgant trumpus nuotolius ir trumpai dirbant kita labai intensyvų darbą. Ją sąlygoja kreatinfosfato kiekis dirbančiuose raumenyse, jo ekonomiškas naudojimas ir fermentų, dalyvaujančių šiose reakcijose, kiekis bei aktyvumas.

Antra – mišraus anaerobinio alaktatinio ir glikolitinio energijos gamybos būdo ištvermė. 15-40 sek. trunkantis maksimalaus intensyvumo darbas priskiriamas prie mišrios energijos gamybos iš KF ir glikogeno (be deguonies) būdo. Šio darbo ištvermės reikia bėgant 200-400m, plaukiant 50-100m, čiuožiant 500m ir kt. Tokių treniruočių uždavinys – sukelti pakitimus organizme, kad poilsio metu kauptųsi daugiau KF, glikogeno, daugėtų fermentų, skatinančių greitą ir ilgą energijos gamybą be deguonies. Jeigu krūvio intensyvumas bus nepakankamas, lėtesnei energijos gamybai bus naudojamas deguonis, reakcijos organizme vyks aerobinėmis sąlygomis ir dėl to treniruotės turės visai kitą pobūdį.

Trečia – anaerobinio glikolitinio energijos gamybos būdo ištvermė. Tai 50-120 sek. (400-800m bėgimas, 1000-1500m čiuožimas, 100-200m plaukimas). Maksimalaus intensyvumo darbo ištvermė. Šio darbo trukmė priklauso nuo gebėjimo kuo ilgesnį laiką gaminti energiją iš glikogeno be deguonies. Tam reikia didelio raumenyse sukaupto glikogeno, o kraujyje – gliukozės kiekio, didelio fermentų, dalyvaujančių šiose reakcijose kiekio ir aktyvumo. Tokio kruvio pasekoje organizmas stipriai užsirūgština. Todėl didelį vaidmenį čia vaidinasukauptas šarminių junginių kiekis. Jis padeda ilgesnį laiką išlaikyti tokį rūgščių – šarmų balansą, kad darbą galima būtų tęsti tuo pačiu intensyvumu. Tokiame darbe stipriai apkraunama širdis, todėl labai svarbu, kad netrūktų širdžiai reikalingų medžiagų (K, Mg).

Ketvirta – mišraus anaerobinio glikolitinio ir aerobinio energijos gamybos būdo ištvermė. 2-8 min. trunkančiam darbui energija gaminama anaerobinės glikolizės ir aerobinių reakcijų būdu. (800m, 1500m, 3000m bėgimas, 200-400m plaukimas, 1000-2000m irklavimas). Dirbant 2 min. maksimalaus intensyvumo darbą, 50% energijos gaminama anaerobiniu ir 50% aerobiniu būdu. Dirbant 8 min. – anaerobinių reakcijų indėlis sumažėja iki 17-20%. Ši ištvermė priklauso nuo kraujo gebėjimo paimti deguonį, sukaupto glikogeno kiekio, šarminio buferio.

Penkta – darbo, maksimaliai naudojant deguonį ištvermė. Atliekant darbą, trunkantį nuo 10 iki 30 min. didelė dalis energijos gaminama su deguonimi iš angliavandenių. (5000m-10000m bėgimas). Čia ištvermė pagrindas yra gausus deguonies naudojimas, jo pasisavinimas ir pernešimas. Anaerobinės reakcijos įsijungia tik startuojant ar finišuojant. Kvėpavimo, kraujotakos sistemos, nervų sistema, glikogeno susikaupimas raumenyse ir kepenyse, hormoninė reguliacija tokio tipo treniruotėse turi lemiamos reikšmės. Lėtai susitraukiančios raumenų skaidulos pasižymi geresne kapiliarizacija, todėl labai svarbi sportininkų raumenų kompozicija.

Parašykite komentarą